.jpg)
Vienos mokyklos, vienoje klasėje mokėsi aštuoni jaunuoliai: Gitanas, Ingrida, Ignas, Remigijus, Eduardas, Dainius, Andrius ir Giedrimas.
Giedrimas buvo geras, tylus berniukas. Jo klasiokai būtų gal net nepastebėję, jeigu ne Giedrimo polinkis girtis, kad jo brolis kareivis, o pats su tėvais daug keliauja, yra buvęs Jūrmaloje, Karklėje ir Biržuose.
Andrius pakeitęs kelias mokyklas, kaimas kalbėjo, kad jo aplinkoje yra teistų vyrų. Į mokyklą jis kartais ateidavo net be portfelio, buvo aišku, kad jis ir pats turi mažai vilčių, jog gaus atestatą.
Dainius buvo gabus, galėjo savarankiškai tapti pirmūnu, bet vis taikėsi nusirašyti nuo Ingridos, stengėsi panešti jos portfelį, girdavo šukuoseną ir makiažą.
Remigijų mokyklos vadovybė nuolat ketino iš jos išmesti. Jis sunkiai valdė liežuvį, trukdė pamokas, aiškindavo, kad beveik visi užsiėmimai yra nesąmoningi, o mokyklos direktorius naktimis girtas vairuoja tramvajų.
Eduardas dažnai supainiodavo klases. Pats buvo vienuoliktokas, bet kartais nuslinkdavo pas dvyliktokus, kartais – pas devintokus. Su kuo jis tūsindavosi po pamokų, niekas nežinojo. Niekas nepažinojo jo tėvų, buvo neaišku, iš kur jis apskritai atsirado.
Gitanas – pirmūnas, muzikantas ir sportininkas. Šalia jo nebuvo gėda niekam: nei klasiokams, nei tėvams, nei mokytojams. Tvarkingas ir protingas bičas. Tik žiauriai nuobodus. Ir be stuburo – liepsi jam per muziką piešti, tai ir pieš. Tiesa, viešai Gitanas bandydavo parodyti, kad Ingridos ant savo galvos neužsileis. Net balsą pakeldavo, bet mažai kas tikėjo, kad jis nuoširdžiai moka supykti.
Ingrida taip pat mokėsi gerai, turėjo draugų, buvo charizmatiška. Klasiokus, ypač tvarkingąjį Gitaną, ji užknisdavo savo isterijos protrūkiais, per kuriuos visus siųsdavo į Taivanį. Ingrida ne kartą žadėjo išeiti iš mokyklos, tiesa, paskui aprimdavo ir apsimesdavo, jog tokios kalbos tik Remigijaus pramanai.
Ir Ignas buvo pirmūnas, iš geros, gerbiamos šeimos, be žalingų įpročių. Tobulas bičas, beveik kaip Gitanas. Tačiau jis matė, koks tobulai nuobodus Gitanas. Bet savo esybe būdamas Gitanu, Remigijumi netapsi.
Vienas mano pažįstamas ironiškai pasakojo, kaip „sėdėjo parų”. Jo penkerių metų sūnus, klausydamas pasakojimo, paprašė: „Tėti, kai kitą kartą sėsi, pasiimk ir mane kartu”. „Ne, sūnau, „paras” reikia pačiam užsitarnauti”, – oriai pamokė tėvas.
Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose įdomus ir iš anksto neaiškus buvo tik Igno Vėgėlės ir Remigijaus Žemaitaičio elektoratas. Už Gitaną Nausėdą balsavo visi manantys, „kad nieko blogo nepadarė tas mūsų Prezidentas”, t. y., kad tik blogiau nebūtų. Už I. Šimonytę – konservatorių ir liberalų elektoratas. Pas I. Vėgėlę ir R. Žemaitaitį ėjo protesto balsai. I. Vėgėlės potencialas atrodė nepalyginamai didesnis nei R. Žemaitaičio. Pastarojo niekas apskritai nevertino kaip rimto žaidėjo. Ir še tau boba Žemaitaitis.
Nusiurbė Remigijus Igno balsus. Po įvykusio fakto lengva konstatuoti, kad tai buvo dėsninga. Bet su faktu ir nepasiginčysi. Kiekvienas turi ribas, kurių ir norėdamas negali peržengti. Na, neįtikinsi rinkėjų, kad tu chuliganas, jeigu esi inteligentas ir profesorius, atsiprašant. Būdamas profesoriumi, chuligano statuso neužsitarnausi ir nuosekliai dirbdamas.
O E. Vaitkus? Ką E. Vaitkus? Jis gavo net mažiau balsų, nei tikėjausi – didžiausi taikos su Rusija šalininkai greičiausiai net nežinojo apie sekmadienio rinkimus.
The post Apie aštuonis klasiokus („Rievės“, ANYKŠTA 2024 05 17) appeared first on Anyksta.lt.
