Autobuso vairuotojos seserys Aušra ir Lina: vežti keleivius – didelė atsakomybė

„Kur važiuojate?“ – perkančiojo bilietą keleivio pasiteiravo autobusą vairuojanti Lina. „Namo“, – atsakė jis. „O kur jūsų namai?“ – pasitikslino vairuotoja. „Rukloje.“

Lina ir jos sesuo Aušra – dvi moterys, vairuojančios autobusus ir dirbančios bendrovėje „Jonavos autobusai“. Abi – dažnai besišypsančios, su keleiviais randančios bendrą kalbą ir mėgstančios savo darbą.

Daug metų – prie vilkiko vairo

Pirmoji bendrovėje „Jonavos autobusai“ dirbti pradėjo Aušra, tuo tarpu Lina savęs ieškojo užsienyje. Moteris kelerius metus dirbo Vokietijoje, tačiau vis pasvajodavo, jog ateis laikas, kada sugrįšianti namo.

Kaip pasakojo Aušra, autobusą ji vairuoja apie pusantrų metų, o prieš tai kartu su vyru vairavo vilkiką ir dirbo krovinių pervežimo kompanijoje.

„Kartą, kai dar neturėjau vilkikui vairuoti reikiamos kategorijos, kartu su vyru nuvažiavau į vieną reisą – Suomiją. Ten ir pamačiau vilkiką vairuojančią merginą. Susidomėjau, o tada vyras pasiūlė, kad galėčiau dirbti kartu su juo, tik reikia įgyti kitą kategoriją. Pamaniau: kodėl ne, juolab, kad automobilį vairuoju seniai, nuo 18 metų“, – pasakojo Aušra.

Grįžusi į Lietuvą ji tą ir padarė. Sunku, kaip sako pati, nebuvo. Netrukus po to prasidėjo ir apie dešimtmetį tęsėsi jos ir vyro kelionės po Europą: „Su vyru dirbome poroje, važinėjome po Europą – Angliją, Ispaniją, Italiją, Vokietiją, Prancūziją, Belgiją ir kitas. Per tuos metus man teko važiuoti ir vienai.“

Tačiau praėjus dešimčiai metų „stop“ privertė pasakyti abiejų sveikata – nuolatinės kelionės, darbo rutina padarė savo. Taip sutuoktiniai nutarė, jog atėjo laikas pokyčiams.

Savęs nevairuojančios neįsivaizduoja

Aušra sako, kad kito darbo ji taip pat ieškojo susijusio su vairavimu – tai ne tik darbas, tačiau ir moters gyvenimo būdas, be to, sukaupta didelė patirtis.

„Savo gyvenimo aprašymą nusiunčiau į „Jonavos autobusus“, o kategoriją, leidžiančią vairuoti autobusą, turėjau. Pamaniau – jei reikia vairuotojų, paskambins. Taip ir nutiko. Tada nuėjau į pokalbį, aptarėme sąlygas ir taip atsidūriau čia. Be abejo, kad man patinka vairuoti – neįsivaizduoju savęs nevairuojančios“, – kalbėjo Aušra.

Pasakodama, kaip jai sekėsi įgyti tiek vilkikui, tiek autobusui reikiamas kategorijas, moteris sako, kad tai nėra labai lengva: „Yra ką veikti. Reikia išmokti, suprasti, įgusti. Bet jei žmogus nori – jis gali bet ką. Antra vertus, kas yra tas sunkumas? Ko gero, kiekvienam skirtingai, tačiau man sunkiau buvo teorinė, o ne praktinė dalis.“

Pamėgti tai, ko nemėgsti

Sėdusi prie autobuso vairo Aušra sako pajutusi, kad tai – visiškai kitoks darbas: „Tu veži keleivius. Tavo „krovinys“ yra keleiviai – labai didelė atsakomybė prieš žmones.“

Aušra vairuoja dyzelinį autobusą ir važinėja tiek po miestą, tiek po rajoną. Beje, nors jai buvo siūlytas mažesnis elektrinis autobusas, tačiau pati jo atsisakė. Nes, sako vairuotoja, ji norėjusi būtent didelio autobuso.

Didžiausias iššūkis, juokiasi Aušra, yra anksti keltis, jei tavo darbo grafikas – nuo pat ryto. „Žinoma, kad kaip ir kiekviename darbe, būna visko. Bet jei tu išmoksi pamėgti tai, ko nemėgsti – viskas tampa labai paprasta.

Aš neskirstau, kas man patinka labiau – važiuoti po miestą ar į kaimus. Ir ten, ir ten gerai. Važiuojant po miestą darbas galbūt yra labiau dinamiškas, dažniau tenka atidarinėti duris, nes dažnesni sustojimai. Didesnis žmonių srautas, kas perka bilietą su nuolaida, kas ne ir panašiai.

Tuo tarpu važiuodamas už miesto gali šiek tiek atsipalaiduoti, nes didesni atstumai. Bet yra kitų niuansų. Tarkime, žiemą važiuoti už miesto yra slidžiau“, – pasakojo Aušra.

Džiaugiasi kolegomis

Pradėjusi dirbti „Jonavos autobusuose“ moteris sako pajutusi, kaip šis darbas skiriasi nuo buvusio prieš tai: „Darbas vietoje, nereikia blaškytis po Europą, kiekvieną naktį miegi savo lovoje. Man tinka ir sąlygos, ir atlygis.“

Moteriai nesudaro problemų bendravimas su keleiviais, nors tarp jų, žinoma, pasitaiko visokių žmonių. Į autobusą įlipęs žmogus dažnai yra su savo nuotaika, tos dienos emocija – piktas, liūdnas ar nusivylęs.

„Tačiau stengiuosi visada bendrauti taktiškai, atsakyti į klausimus. Džiugu, kada keleiviai būna geros nuotaikos, padėkoja, pasako komplimentą. Iki šiol nebuvo jokių nesusipratimų. Taip pat savo darbe vadovaujuosi taisykle – pernelyg nedaugžodžiauti, nes mano darbas yra vežti žmones, o tam reikia susikaupimo. Žinoma, kartais jauti, kad pavargai nuo didelio žmonių srauto.“

Aušra džiaugiasi ir savo kolegomis – kitais vairuotojais, kurie, jei reikia, pasidalija patarimais: „Kolegos visada darbo klausimais pagelbės, atsakys, tik turėk drąsos klausti. Kolektyvas mūsų geras.“

Pasekė sesers pavyzdžiu

Kai Aušra pradėjo dirbi autobuso vairuotoja, ji apie savo darbo patirtis pasakodavo ir tuo metu Vokietijoje buvusiai seseriai Linai, o žinodama, kad ši norėtų grįžti į namus, pasiūlė: „Gal ir tu pabandytum?“

Lina sako, kad išvažiavusi dirbti į Vokietiją visada žinojo: ateis laikas ir ji sugrįš namo. Juk, anot jos, čia likę ne tik namai, bet ir artimi žmonės.

„Dirbti vairuotoja, sakyčiau, mane įkalbino sesuo. Paprastą automobilį vairuoju jau apie 23 metus, tad pats vairavimas nėra naujiena. Reikėjo tik išsilaikyti D kategoriją. Pamaniau, kad išbandysiu save, kreipiausi į „Jonavos autobusus“, aptarėme darbo sąlygas, o įmonė sumokėjo už kursus. Patys kursai sekėsi neblogai, egzaminus išlaikiau iš pirmo karto“, – pasakojo Lina.

Pirmą kartą sėdusi prie autobuso vairo Lina pajuto, kaip skiriasi ši transporto priemonė: „Man buvo didžiulis įspūdis. Dideli gabaritai, visai kiti manevrai. Labai patiko tai, kad viską puikiai matai, nes autobusas – didelis.

Dabar man lengviau važiuoti autobusu, nei automobiliu. Be to, juk kuo didesnė transporto priemonė – tuo ji saugesnė. Niekada nemėgau mažų mašinų.“

Prieš darbą – pusiau bemiegė naktis

Lina pasakojo, kad prieš pradėdama savarankiškai vairuoti autobusą ji važinėjo su sese, stebėjo maršrutus, sesers darbą. Tačiau kai išaušo pirmoji jos, savarankiškos vairuotojos diena, naktį prieš tai sako iš jaudulio sunkiai galėjusi užmigti.

„Nuotykių pirmą dieną nebuvo, viskas sekėsi gerai. Žinau, kad dėl manęs jaudinosi ir sesuo“, – juokėsi Lina. Pašnekovė svarsto, kad šio darbo sėkmė priklauso ir nuo to, kokie buvo tavo ankstesni vairavimo įgūdžiai. Natūralu, kad kuo daugiau metų esi praleidęs prie vairo – tuo geresni tavo įgūdžiai.

Lina vairuoja elektrinį autobusą: „Aš su juo greičiau visur suspėju, jis greičiau pajuda iš vietos, yra tylesnis.“

Ji taip pat pritaria Aušrai: vežti žmones yra didelė atsakomybė. Jos nuomone, vairuotojui svarbu ne tik gerai vairuoti, tačiau ir gebėti bendrauti su žmonėmis.

„Turi išmokti priimti ne tik pagyrimus, bet ir kritiką. Esu toks žmogus: jei į autobusą įlipusio keleivio nuotaika bloga, jei ką nors nemalonaus pasako – stengiuosi to neimti į širdį. Žinoma, kad daug ką teko išgirsti. Tarkime: ko norėti, juk čia moteris? Tada pati sau šyptelėjau: jei esi toks vyras, tai kodėl pats nevairuoji? Be abejo, keleiviui to nepasakiau. Į piktas replikas aš nekreipiu dėmesio.“

Vis tik, sako Lina, stereotipai dėl tariamai moteriškų ir vyriškų darbų mažėja, o ji iš keleivių sulaukia daugiau teigiamų emocijų. Ypač – dėl nuolatinės šypsenos.

„Šypsena, humoro jausmas man darbe labai padeda. Tačiau, nors stereotipai ir keičiasi, aš manau, kad šį darbą gali dirbti drąsi, savimi pasitikinti, kritikos nebijanti moteris “, – teigia Lina.

Paklausta, kokių asmeninių savybių reikia, Lina visų pirma įvardija kantrybę. Ir, sako, labai svarbu, kad darbas patiktų: „Jei patinka, jei myli savo darbą – viskas bus gerai.“

UAB „Jonavos autobusai“ info.

The post Autobuso vairuotojos seserys Aušra ir Lina: vežti keleivius – didelė atsakomybė appeared first on Jonavos NAUJIENOS.