Lietuvių kultūroje nuo seno gyvavo gilūs ir simboliniai papročiai, susiję su kapinėmis bei mirusiųjų pasauliu. Nors dauguma šių papročių išnyko ar pakito bėgant laikui, jie atspindi pagarbą mirusiesiems ir stiprų ryšį su protėviais. Šie papročiai buvo taikomi ne tik mirusiųjų pagerbimui, bet ir bandymams susilieti su gamta ar pasitelkti antgamtines jėgas.
Senovės lietuvių kapinės visada turėdavo vartelius, nors aplink kapines tvora ir nebūdavo būtina.