.jpg)
Šiandien sukanka 70 metų nuo tos dienos, kai liūdnai pagarsėjusiame Maskvos Butyrkų kalėjime buvo nužudytas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas ir Lietuvos Respublikos Seimo pripažintas kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas, Jonas Žemaitis-Vytautas.
Išduotas ir suimtas tėvynėje jis buvo nugabentas į Maskvą, kur buvo negailestingai tardytas bei kankintas, siekta įkalbėti bendradarbiauti, bet J. Žemaitis-Vytautas atsisakė.
Partizanų generolas iki paskutinės akimirkos išliko ištikimas priesaikai, kurią davė tėvynei ir tikėjo, kad jo kova nebuvo beprasmė. Iki šiol nėra žinoma, kur sovietų saugumiečiai palaidojo J. Žemaitį-Vytautą.
„Niekas nežino, kur yra partizanų generolo ir faktinio su okupacija kovojusio Lietuvos vadovo kapas, todėl Antakalnio kapinių valstybės vadovų laidojimo vietoje jam bus pastatytas kenotafas arba kitaip – simbolinis antkapinis paminklas, statomas pagerbti mirusįjį, kurio kapas ar laidojimo vieta nėra žinoma“, – sako krašto apsaugos viceministrė Kamilė Gogelienė.
Šiam tikslui Krašto apsaugos ministerijoje sudaryta tarpinstitucinė darbo grupė, kuri kartu su J. Žemaičio-Vytauto giminaičiais ir kitomis institucijomis koordinuos kenotafo statybos darbus.
J. Žemaitis-Vytautas buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas, 1944 m. įsitraukė į Vietinės rinktinės veiklą, buvo „Žebenkšties“ partizanų rinktinės štabo viršininku, vadovavo Kęstučio apygardai, o nuo 1948 m. – visai Vakarų Lietuvos partizanų sričiai.
J. Žemaitis su kitais septyniais partizanų vadais 1949 vasario 16 d. pasirašė LLKS (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio) Tarybos Deklaraciją. Ši deklaracija skelbė, kad aukščiausias teisėtas valdžios organas Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurta nepriklausoma parlamentinė Lietuvos Respublika.
Kaip tik šiais metais minime ir 75-ąsias LLKS Tarybos Deklaracijos paskelbimo metines. Šios deklaracijos tekstas, greta 1918 m. vasario 16-osios ir 1990 kovo 11-osios aktų, yra vienas iš trijų atraminių modernios Lietuvos valstybės dokumentų. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, įteisino Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
J. Žemaitis-Vytautas buvo išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, turinčiu aukščiausios krašto politinės ir karinės valdžios įgaliojimus. Tuo pačiu jam buvo suteiktas Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.
Valstybės vadovo pareigas Jonas Žemaitis-Vytautas ėjo iki 1954 m. lapkričio 26 dienos. 1953 m. gegužės 30 d. po išdavystės buvo suimtas ir nugabentas į Maskvos Butyrkų kalėjimą, kur 1954 lapkričio 26 buvo nužudytas. Žinomi paskutinieji jo žodžiai pasakyti teisme: „Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu… Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais. Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo principų. Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.“
Lietuvai atgavus nepriklausomybę J. Žemaitis-Vytautas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (1997 metais, po mirties), o 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas pripažino J. Žemaitį Vytautą kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu.
Siekdama deramai įtvirtinti iki šiol mažai žinomą, bet savo darbais didžiulę reikšmę turėjusią J. Žemaičio-Vytauto asmenybę, Krašto apsaugos ministerija kreipėsi į Lietuvos savivaldybių asociaciją, su prašymu įvertinti galimybę įamžinti J. Žemaičio atminimą viešose erdvėse, suteikiant gatvių, aikščių, skverų, mokyklų ar klasių pavadinus jo vardu ir kitomis įamžinimo priemonėmis, švietėjiška veikla.
Nuotraukos A. Čemerka/KAM
