.jpg)
Kaip užtikrinti, kad netikėtos krizės metu visuomenė išliktų organizuota ir stipri? Nuo stichinių nelaimių iki geopolitinių konfliktų – efektyvaus reagavimo į bet kokią krizę sėkmė slypi ne tik valdžios institucijų veiksmuose, bet taip pat ir visuomenės įsitraukime. Ilgametes gyventojų atsparumo ir pasirengimo tradicijas turinti Švedija neabejotinai yra viena iš šios srities lyderių. Švedijos civilių nenumatytų atvejų agentūros (MSB) krizių komunikacijos ekspertas Henrik Olinder atskleidžia, kaip jo šalis sukūrė stiprų piliečių pasirengimo ir atsparumo modelį. Ekspertas pabrėžia – civilinė gynyba ir pasirengimas krizėms jo šalyje nėra naujiena – tai daugelį dešimtmečių puoselėjama tradicija.
Pasirengimo kultūros kūrimas
Švedijos pavyzdys rodo, kad efektyvus valstybės ir visuomenės pasirengimas krizėms trunka ne vienerius metus. Išmokusi pasaulinių karų atneštas pamokas, šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose šalis pirmą žingsnį žengė pradėdama įgyvendinti iniciatyvas, skirtas nelaimingų atsitikimų prevencijai: mokė vaikus plaukti, propagavo priešgaisrinę saugą, skatino atsakingo vairavimo įpročius ir pan.
Ilgainiui Švedijos dėmesys peraugo į platesnę pasirengimo krizėms kultūrą: išankstinį apsirūpinimą maistu bei vandeniu, visuomenės švietimą bei slėptuvių, skirtų apsaugoti gyventojus nuo bombardavimo, plėtrą. H. Olinder pabrėžia, kad Švedijos atsparumas yra giliai įsišaknijęs šalies tradicijose: „Tai nėra kažkas, ką pradėjome prieš keletą metų – mes dirbame šiuo klausimu jau seniai, “ – pasakoja H. Olinder.
Praeitame šimtmetyje sukurta visuotinės gynybos koncepcija šiandieninėje Švedijoje tebėra kertinis civilinės gynybos ramstis. Ji sujungia visų sektorių – institucijų, savivaldybių, verslo bei pavienių asmenų – pastangas į vieningą strategiją. Šis modelis pabrėžia visuomenės solidarumo svarbą krizių akivaizdoje ir leidžia užtikrinti, kad kiekvienas asmuo žinotų savo vaidmenį valstybei siekiant įveikti krizę. Nesvarbu, ar tai krašto gynyba, infrastruktūros palaikymas, būtiniausių prekių gamyba, medicininės pagalbos teikimas, ar kita.
Decentralizuotas krizių valdymas – sprendimas iš apačios
Švedijos pasirengimo civilinei gynybai strategijos skiriamasis bruožas – decentralizuotas krizių valdymas. Pasak H. Olinderio, pagrindinis jo principas – krizių suvaldymo pirmiausia imasi vietos savivalda, kuri geriausiai žino savo regiono poreikius, specifiką, resursus ir problemas. Ši sistema leidžia priimti lanksčius ir greitus sprendimus. Pavyzdžiui, prie atšiaurių žiemų pripratusi šiaurinė Švedijos dalis gali veiksmingai išsispręsti didelio šalčio sukeltas krizes.
H. Olinder pažymi, kad decentralizuotas valdymas skatina operatyvumą, tačiau taip pat reikalauja glaudaus vietos, regioninio ir nacionalinio lygmenų veiksmų koordinavimo. „Visada turi būti ryšys tarp skirtingų lygių – nuo vietos policijos iki centrinės valdžios institucijų arba nuo mažų ligoninių iki regioninių. Tokia tarpusavyje susijusi struktūra užtikrina, kad žemesnės institucijos gali visada kreiptis pagalbos į aukštesnes, o būtini resursai gali būti laiku padidinti ar perskirstyti”, – pabrėžia ekspertas.
Visuomenės informavimas ir įgalinimas
Efektyvus šalies pasirengimas krizėms neįmanomas be visuomenės informavimo ir švietimo. Šalies vyriausybė tam daugelį metų vykdo įvairias informacines kampanijas. Viena jų – reguliariai platinami informaciniai bukletai, kuriuose dalijamasi praktiniais patarimais, kaip reaguoti į įvairias krizes. Gyventojams taip pat patariama bent savaitei apsirūpinti būtiniausiomis atsargomis, pavyzdžiui, maistu ir vandeniu ir taip užtikrinti, kad jie galėtų savarankiškai tvarkytis pradiniais krizės etapais. Tai sumažina asmenų priklausomybę nuo perpildytų sistemų ekstremalių situacijų metu. Naujausiuose leidiniuose pateikiamos rekomendacijos, kaip reikėtų elgtis kilus karui.
H. Olinder pabrėžia, kad nuomonė, jog tokios kampanijos kelia baimę, yra nepagrįsta. Anot eksperto, informacijos sklaida didžiajai daliai visuomenės baimės nesukelia – priešingai, tai suteikia saugumo jausmą, nes žinojimas, kaip elgtis krizės metu, mažina iš pasimetimo kylantį nerimą.
„Visgi nereikėtų bijoti, net jei informacija kai kuriems žmonėms ir sukelia neigiamų emocijų – svarbiausia, kad jie būtų pasiruošę ir žinotų, kaip veikti“, – tvirtina ekspertas, pridurdamas, kad institucijų komunikacija neturėtų būti biurokratiška ar specialiai siekti išgąsdinti. Visuomenę turi pasiekti tikra informacija, pateikta visuomenei suprantama, aiškia ir paprasta kalba.
H. Olinder taip pat atkreipia dėmesį, kad žodį „panika“ reikia vartoti itin atsargiai – panika yra neracionalus žmogaus elgesys, kuris skiriasi nuo tikslingų, racionalių veiksmų, net jei žmogus jaučia neigiamas emocijas.
„Jeigu apie nelaimę sužinojęs gyventojas griebia savo vaikus ir traukiasi iš paveiktos teritorijos, to negalima vadinti panika nepaisant to, kad daug taip pat pasielgusių žmonių sukelia tam tikrą chaotišką situaciją“, – tvirtina H. Olinder.
Ką gali padaryti kiekvienas gyventojas?
Pagrindinė H. Olinder rekomendacija gyventojams – sekti naujienas ir užduoti sau klausimą: ką aš daryčiau tokioje situacijoje? Panašiai verta analizuoti ir jau įvykusias globalias krizes ir iš jų mokytis. Visuomenė taip pat turėtų mokytis krizės metu naudingų įgūdžių, pavyzdžiui, kaip teikti pirmąją pagalbą, taip pat pasiruošti maisto ir vandens atsargas bent savaitei.
Įdomi ir netradicinė idėja – skaityti mokslinę fantastiką. Ši literatūra skatina kūrybiškai apmąstyti netikėtas situacijas ir galimus ateities scenarijus.
Svarbiausia – pasirengimas turi būti paremtas ne baime, o racionaliu ir kūrybišku požiūriu, nes gerai informuota visuomenė yra stipri visuomenė. Švedijos pavyzdys rodo, kad pasiruošimas krizėms reikalauja laiko, tačiau kilus tikriems išbandymams jis atsiperka.
5 universalios pasirengimo krizėms pamokos
Nors Švedijos metodas pritaikytas unikalioms šiai šaliai būdingoms aplinkybėms, jo principai yra universalūs:
- Visapusiškas planavimas: veiksminga parengtis reikalauja išsamaus planavimo, nuolatinių mokymų ir reguliaraus strategijų testavimo. Vyriausybės ir bendruomenės turi numatyti įvairius scenarijus – nuo stichinių nelaimių iki pandemijų.
- Bendruomenės dalyvavimas: krizės geriausiai įveikiamos, kai prie jų prisideda visi. Individualūs veiksmai stiprina kolektyvinį atsparumą: tai gali būti savanorystė, prisijungimas prie nevyriausybinių organizacijų veiklos, dalinimasis informacija su kitais ir pan.
- Lanksčios sistemos: decentralizuotas valdymas sudaro sąlygas reaguoti vietoje, tačiau koordinavimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti, kad ištekliais ir patirtimi būtų galima dalytis visuose regionuose.
- Visuomenės informavimas: aiški, skaidri ir praktiška komunikacija kuria pasitikėjimą ir skatina įsitraukimą. Labiau tikėtina, kad žmonės elgsis racionaliai, kai supras riziką ir savo vaidmenį ją sprendžiant.
- Visuomenės palaikymas krizės metu: visuomenės funkcijų – mokyklų, įmonių ir kultūrinės veiklos – palaikymas stiprina moralę ir stabilumą. Kaip pažymi H. Olinder, net ir karo metu valstybė, visuomenė turi toliau gyventi.
Lietuvos gyventojams prieinama informacija
Geriausias būdas įgyti valstybės gynybos žinias ir įgūdžius – rinktis skirtingas karo tarnybos formas: nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, Krašto apsaugos savanorių pajėgas, Lietuvos šaulių sąjungą, Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus ar karo komendantūras (plačiau – www.karys.lt).
Šį rudenį Lietuvos gyventojams buvo dalinamas Krašto apsaugos ministerijos parengtas leidinys „Jei krizė arba karas: kaip elgtis?“, skirtas – aiškiai ir paprastai informuoti apie tai, kaip rasti savo vaidmenį valstybės gynyboje, iš anksto pasirengti krizinėms situacijoms, o joms ištikus – tinkamai reaguoti. Internetinė leidinio versija prieinama Krašto apsaugos ministerijos svetainėje, skiltyje „Leidiniai“ (https://kam.lt/leidiniai/).
Papildomos galimybės plačiajai visuomenei – www.SvarbiosPamokos.lt, kur pateikiama informacija apie praktinius su pilietiniu pasipriešinimu susijusius mokymus civiliams.
