Nors pernai rudenį širdies transplantaciją patyręs mažeikiškis Virginijus (60 m.) yra daugžodžiauti nelinkęs žemaitis, Nacionalinio transplantacijos biuro komandai pavyko prakalbinti jį ir jo artimuosius: žmoną Aldoną, marčią Renatą ir sūnų Martyną bei anūkę Mėtą. Šiandien Virginijus pasakoja, kad apie organų donorystę ir transplantaciją būtina kalbėti daugiau – „juk kažkam tai gali išgelbėti gyvybę“. O paklausus, kaip planuoja švęsti Tėvo dieną, Virginijaus balsas staiga pasikeičia, jis pradeda dar atsargiau rinkti žodžius ir pamini lankysiąs prieš kiek daugiau kaip dvidešimt metų mirusio tėvelio kapus. „Jei ne širdies transplantacija, medikų profesionalumas ir Donoro artimųjų ištartas „taip“ donorystei, greičiausiai mano artimiausieji šiandien lankytų ir mano kapą“.
.jpg)
